Apie savižudybę
Nusižudė draugės dukra. Paliko vyrą ir mažametį sūnų. Visi šokiruoti… Praėjus mėnesiui po laidotuvių paklausiau — tai kodėl, kaip manai, tai įvyko? Pasirodo, buvo susipykusi su vyru, anyta, o dar ji užrėkė, kai dukra atėjo pavėlavusi…
Prisiminiau save, ir tą laiką, kai taip pat buvau aplinkinių įstumta į tokią pat būseną, kaip draugės dukra… Neseniai pagimdžiusi antrą sūnų, išgyvenau kažką panašaus į pogimdyminę depresiją. Nėštumas buvo nelengvas, tad kas pora savaičių vis guldydavo į ligoninę. Maža to, gimęs sūnus ištisai verkdavo, o dar vyresnėlis 3 metukų reikalavo dėmesio, tad psichologiškai ir fiziškai buvo labai sunku. Anyta ieškojo priekabių, vis jai neįtikau, iš mamos palaikymo nebuvo, nes “su manimi tikrai nelengva”, vyras gi dirba, o aš čia “nieko neveikiu”… Savo aplinkoje pasijutau visiškai be atramos. Ir kai vieną dieną praeidamas pro šalį vyras mestelėjo :” Mes ir be tavęs užauginsime vaikus”, supratau, kad viskas! Jeigu jiems manęs nereikia, tai man savęs irgi nereikia! Tai buvo paskutinis lašas — nutariau nusižudyti. Sprendimas buvo tvirtas. Pradėjau tvarkytis namus, spintą, gaminti maistą (kad žmonės, atėję į laidotuves, turėtų ką pavalgyti) — visą tą laiką viduje buvo šviesu, o nuotaika visiškai rami. Tas kelias dienas mėgavausi buvimu su vaikais, bet viduje žinojau, kad esu niekam tikusi ir kad visiems be manęs bus tik geriau.
Nutariau persipjauti venas — šis metodas, atrodė, mažiausiai skausmingas. Nusipirkau klijuotę, kad staltiesė išliktų švari, užsitiesiau ją. Buvo penktadienis. Vaikai miegojo, vyras iš darbo turėjo grįžti po valandos, tad buvo pats laikas įvykdyti sprendimą. Išsitraukiau peilį, pasigalandau ir pakėliau virš kitos rankos… Ir staiga periferiniu matymu pastebiu iš už nugaros šviečiant ryškią šviesą. Mintis:” Ten negali būti šviesos, kas ten?” Atsisukau. Iš tamsiausio virtuvės kampo nuostabioje ryškioje šviesoje iki pusės buvo Jėzus. Jis tarė (jo balsas skambėjo labai aiškiai ir aidėjo, atrodo, per visą pasaulį): “Tu man esi reikalinga!” Vaizdas ir balsas atėmė žadą. Tą pačią akimirką pasidarė gėda dėl to, ką ką tik bandžiau padaryti. Supratau, kad daugiau niekada nekelsiu rankos prieš save, kad ir kas gyvenime nutiktų. Iki tol skeptiškai žiūrėjusi į bažnyčią, tapau uolia jos lankytoja. Vėliau supratau, kad Jėzus ir bažnyčia — tai nėra tas pats. Dabar tik stengiuosi gyventi pagal Jo pavyzdį. Klystu, kaip ir daugelis, ir kai sunku, visad žinau į ką galiu atsiremti.
Gaila, kai žmogus neturi atramos, kai į jį mėtomi skaudūs žodžiai — jie lekia į jį lyg sunkūs akmenys. Kiekvienam atrodo, kad tik jis paleido, ir be abejo, labai “teisingą”akmenį žodžio pavidalu. Ir niekas net neįsigilina, kiek daug iš visų pusių atskrido į jums brangų žmogų akmenų ir, kad ir koks stiprus jis būtų, gali bet kada palūžti…
Todėl, kaip Jėzus sakė, būkime budrūs! Pasverkime kiekvieną žodį, kurį pasakome ar parašome, kad jis neužgautų kito žmogaus sunkiu akmeniu. Ir branginkime vieni kitus, kol turime. Nes niekada nei vienas nežinome, kada nebebūsime.
