Liežuvio galia
Kiekvieną dieną pradedame žodžiu, ir pabaigiame ją žodžiu. Kalba — tai energija. Per kalbą mes galime pasikrauti jėga gyventi, veikti, nugalėti kliūtis, ramiai reaguoti į nesėkmes, arba tą jėgą prarasti, išsikrauti lyg išsieikvojusi baterija.
Ar pastebėjote, kiek daug kalbame? Kiek daug nereikšmingų, nereikalingų žodžių būna pasakyta tiesiog, kad užpildyti tylą. O kiek į tuos žodžius įdedame jėgos, t.y. energijos, pastebėjote? Nes ten kur kalbame su emocija, mūsų kalba įgauna svorį. O svari kalba/žodis žmogų gali pakelti iki dangaus malonės arba nuleisti iki pragaro kančių. Palaiminti arba prakeikti. Ir tai, kad ir kaip būtų gaila, daro visai šalia mūsų esantys žmonės.
Kartą autobusų stotelėje sutikau kaimynę. Žodis po žodžio ir ji pradėjo pasakoti, kaip mano anyta apie mane negražiai sakė jos ten tokiai pažįstamai… Laukiau autobuso geros nuotaikos, planavau dienos veiklas ir pradėjusi pokalbį viso to išgirsti tikrai nesitikėjau. Buvau sukrėsta, o sukrėtimo pasekmė — persileidimas. Kaimynė nežinojo, kad aš laukiuosi. Ji daug ko nežinojo apie mane, tačiau savo liežuviu sukėlė emocijų bangą, po kuria žuvo dar negimęs kūdikis. Turbūt ne vienas esame išgyvenę pikto liežuvio plakimą, kaip ir malonaus liežuvio liaupses. Liežuvis gali persmeigti lyg durklas, o gali būti maloni atgaiva, lyg lietus išdžiūvusiai ir gero žodžio išsiilgusiai žmogaus sielai.
Kodėl gero žodžio stokojame, lyg ir taip per gerai gyventume, o štai negatyvia naujiena, apkalbomis, kitomis “sensacijomis” skubame dalinti? Sakoma, kad lietuvių niūrumas ir nepasitenkinimas atėjo iš ilgalaikių priešų antpuolių, kankinimų, ir dabar tokie mes genetiškai… Netgi jei tai ir tiesa, pradėkime savo pastangomis keisti tą geną! Pradėkime pirmiausia nuo savęs — kokius žodžius sakau? Kokį poveikį turės tie žodžiai žmogui, kuriam kalbu?
Visi žmonės turi didžiulę galią veikti vieni kitus. Savo mažamečiams vaikams tėvai tą galią turi ypatingai, nes jie yra arčiausiai, o vaikas dar itin pažeidžiamas, neturintis tvirto stuburo ir energetinės apsaugos nuo savo tėvų, priešingai — jis jais besąlygiškai pasitiki. Ypač didžiulė yra mamos galia, nes ji išnešiojo vaiką, juos jungia nematoma gija, per kurią iš mamos eina saldus nektaras arba nuodai. Labai dažnai tėvai net nesuvokdami lyg prakeikia savo vaiką, sakydami: “Jeigu manęs neklausysi, tau bus …!(ir nuskamba grąsinimas ar gązdinimas)”. Ir kai vaikui pradeda nesisekti, tėvai eina pas kaimynus, gimines, psichologus ir rypauja: “Nesuprantu, kodėl taip nesiseka tam mano vaikui — ir darbe ilgai neišbūna, ir žmona paliko, ir …” O priežastis visada čia pat, palei nosį, nors mes jos kažkodėl dairomės kažkur anapus, lyg už Atlanto nuskridusio gandro, kuris atnešė bėdą ir paspruko. Bėda mūsų kalboje. Ką sąmoningai ar nesąmoningai kalbame savo vaikui (vyrui, žmonai, ir t.t.), tą sėjame į jo/-s pasąmonę. Ypač tam imli vaikiška psichika: kiekvienas žodis yra tarsi sėkla gerai suartame dar švariame pasąmonės dirvožemyje. Ir tik būdami budrūs ir atsakingai žiūrėdami į tai, ką kalbame, galime pasėti tokias sėklas, iš kurių užaugęs rezultatas mus džiugins, o ne liūdins. Liežuvio galia begalinė, todėl ja naudokimės atsargiai.
