Nemirtingumo paslaptis
Mirtis nenori nužudyti nei vieno tokio, kurie niekam neteikia pirmenybės, neturi antipatijų, neteisingų sąvokų ir proto įpročių. Mirtis nežudo tų, kurie nesikankina dėl proto sutrikimų ir negyvena troškimais bei viltimis, keliančiais nerimą ir baimę, kurių nenuodija pavydas, kurių kūnas ir protas nedega pykčio ir neapykantos ugnimi, kurie nesimala geismo ir aistros malūne, taip pat tų, kurie tvirtai ir užtikrintai suvokia absoliutųjį Brahmaną, o jų protas nešokinėja kaip beždžionė.
Šios ydos net nepriartėja prie to, kurio širdis yra visiškos palaimos, harmonijos ir ramybės būsenoje. Jo nepuola kūno ir proto ligos. Jo sąmonė nekyla ir nesileidžia nei kietai miegant, nei būdraujant. Žmogaus, kurio protas ir širdis nurimę, neįveiks akinančios geismo ir neapykantos ydos. Jis nieko neieško, nieko nevengia, niekada nepasiduoda ir nieko nekaupia, nors nuolat atlieka tai, kas turi būti padaryta. Jokios ydos jo nevargina. Visas džiaugsmas, laimė ir visos gerosios savybės veržiasi pas jį.
Todėl kiekvienas turi suvokti nesugriaunamą amžiną tiesą, laisvą nuo kvailysčių ir ieškojimų. Reikia užmušti dualumo ir dalinimo vaiduoklį ir įtvirtinti širdyje vienatinę tiesą, kuri saldi ir pradžioje, ir viduryje, ir pabaigoje.
Dievų, demonų ar dangiškų būtybių draugija nesuteiks nesibaigiančios laimės. Neįmanoma rasti to, kas visada gera, nei danguje, nei žemėje, nei pragare – niekur šioje Kūrinijoje. Visi veiksmai yra susiję su fizinėmis arba protinėmis ligomis ir įvairaus pobūdžio nelaimėmis – čia negalima rasti neišsenkančios laimės. Tokios begalinės laimės neįmanoma rasti jokiuose jutimo organų pojūčiuose, nes jie turi pradžią, todėl turės ir pabaigą.
Nei viso pasaulio valdžia, nei dieviškų formų įgijimas, nei šventraščių studijavimas, nei pagalba kitiems, nei istorijų pasakojimas ar klausymas, nei ilgaamžiškumas ar mirtis, nei rojus, nei pragaras negali prilygti šventojo proto būsenai.
Geriausioji iš būsenų yra vienos beribės sąmonės regėjimas. Pasinėrimas į beribę sąmonę nesukelia nerimo, išblaško ilgą šio pasaulio regėjimo sapną, išsklaido baimes ir nepasisekimą. Šis kontempliavimas – ne šiaip sau mąstymas. Tokia tikrojo Aš kontempliacija primena kitus panašius būdus. Vienas jų – gyvybinės jėgos, arba pranos, kontempliavimas. Tai leidžia įveikti kančią ir žadina palaimos jausmą. Aš pasirinkau šį kontempliavimo būdą.
Gyvybinės jėgos kontempliavimas suteikė man ilgaamžiškumą ir savęs suvokimą. Širdies lotose vibruojanti energija vadinama prana – ji leidžia akims regėti, odai jausti, burnai kalbėti, maistui virškintis ir apskritai vykdo visas kūno funkcijas. Ji turi dvi skirtingas funkcijas – viršuje ir apačioje. Aš atsidavęs joms, laisvoms nuo nuovargio, švytinčioms širdyje kaip saulė ir mėnulis. Jos panašios į proto, kuris saugo kūno miestą, ratus, o šie skirti mylimiems karaliaus, kuris suvokiamas kaip ego jausmas, žirgams. Juos kontempliuodamas, gyvenu tarsi kietai įmigęs, amžinai vienalytėje sąmonėje.
Tas, kuris dėmesingai stebi praną ir apaną. Nebegimsta šiame pasaulyje iš naujo ir išsilaisvina iš visų prisirišimų.
Kai širdį ir protą išgrynina budrus dėmesys pranai ir apanai, būtybė išsilaisvina iš iliuzijų, prabunda ir ilsisi savo tikrajame Aš, net ir darydama tai, kas turi būti atlikta. Norint pasiekti tobulybę, neverta vengti ar saugotis išorinės tamsos, tačiau reikia stengtis išsklaidyti vidinę neišmanymo tamsą širdyje. Kai išsisklaido išorinė tamsa, galima išvysti pasaulį, tačiau išnykus neišmanymo tamsai širdyje, suvokiama tiesa.
/Joga Vašistha/
