Sąmonės evoliucija
Sąmonės evoliucija vyksta palengva. Kai kosminės sąmonės dalis nori patirti save formų pasaulyje, ji įsikūnija į akmenį. Čia, tamsoje, akmens kietoje struktūroje, ji susitelkusi į save ir jos neblaško jokie išoriniai dirgikliai. Sąmonei plečiantis, augant, ji panori pažinti aplinką, ir tuomet pereina ant kito savęs pažinimo evoliucijos laiptelio - į augalo kūną. Čia kosminės sąmonės dalies dėmesys ne tik viduje, bet ir išorėje: ji priklausoma nuo oro ir aplinkinių sąlygų, stiebiasi į saulę, konkuruoja su kitais augalais dėl jos šviesos. Pamažu sąmonė auga, plečiasi ir nebetelpa augalo kūne: ateina laikas pereiti į gyvūno kūną. Čia dar daugiau dėmėsio išorėje, nes atsiranda galimybė judėti, patirti įvairius pojūčius, emocijas, išmokti gyventi grupėje (bandoje, kaimenėje) turėti SAVO urvą ar lizdą, patelę, palikuonis...
Gyvenant įvairių gyvūnų gyvenimus sąmonė plečiasi ir vėl įveikia evoliucijos laiptelį - pereina į žmogaus kūną. Čia sistema dar sudėtingesnė - reikia įvaldyti protą, mintis, suprasti kitus, išmokti tinkamai reikštis. Tam sukurta daug sistemų, kurios neleidžia žmogui kristi į gyvūno sąmonės lygį, o kuo labiau įtvirtina žmogiškąsias savybes. Besiplečianti sąmonė, norėdama įgyti įvairios patirties, per gyvenimus keičia kūnus, aplinkybes, o darydama sprendimus siekia pereiti į dvasinį - Angelų pasaulį. Tačiau kol žmogus gyvena pagal matricos taisykles, leidžiasi lyg marionetė valdomas tam tikrų dirgiklių, tol jis neišeina už matricos tinklo. Vadinasi, jam galioja visi matricoje galiojantys įstatymai.
Žmogus pyksta ir atleidžia, myli ir nekenčia, apkalba, nuteisia ir pateisina, tikisi ir nusivilia. Kažkam svarbiausia yra meilė, kažkam - pinigai, kažkas neįsivaizduoja gyvenimo be mėsos (dar stipri gyvūno dvasia), kažkas prasimaitina vien vaisiais, nors gyvena toje pačioje šaltoje Lietuvoje... Ir viskas yra gerai, ir nereikia nieko smerkti ar ginčytis - KIEKVIENAS RENKASI TIK JAM REIKALINGAS PATIRTIS. Kai žmogaus sąmonė išsiplės tiek, kad prasidės perėjimas į Angelų lygmenį, nuo jo nukris visi pančiai, nustos galioti bet kokie prisirišimai - asmeniniai, karminiai, egregoriniai ir t.t. Žmogus taps LAISVAS NUO VISKO, nes išsiplėtusi sąmonė nutrauks visus žmogų varžančius pančius.
O kol kas pamažu kreipiame dėmesį į savo vidų, stebime save, dirbame su savo savybėmis, užsilikusiomis nuo gyvūno stadijos - noro "kandžiotis" žodžiais, kovoti, užkariauti, priversti, atimti, savintis, reikalauti, kontroliuoti - ir mintis kreipiame į savo dieviškąją šerdį, kur randame atsakymus į visus klausimus, prisiimame vis daugiau atsakomybės už savo veiksmus, žodžius ir mintis, ugdome žmogui būdingas savybes.
Ir subtilėjame, subtilėjame...
