Kaip pritraukiau gausą
Visi turbūt girdėjote posakį, kad “Kai norime prisikviesti gausą, mes duodame žmonėms tai, ką norime pritraukti iš visatos.” Daug kalbanččių, o darančių…?
Pamenu, kai turėdama 60 pinigų, nuoširdžiai nutariau pritraukti iš visatos daugiau, tad išėjau į gatvę ir tikėdama, kad visata atsiųs būtent tuos žmones, kuriems reikia pagalbos, išdalinau po 10 pinigų šešiems žmonėms. Buvo įdomu matyti reakcijas, ir kaip skirtingai žmonės priima dalinamus pinigus. Kaip ant sparnų grįžau namo ir palikau viską sutvarkyti visatai. Aš savo žingsnį žengiau, toliau jau nebe mano kompetencijoje. Ir kas gi įvyko? Tiesiog poros dienų bėgyje man paskambino vienos įstaigos vadovė ir paprašė pravesti seminarą. Už tai ji pasiūlė 1200! Taigi, man visata jau poros dienų bėgyje grąžino 200 kartų daugiau, nei aš išdalinau! Buvau nustebusi, kaip tai veikia. Skaityti apie tai, girdėti – taip, bet pačiai tai išgyventi, – buvo stipru!
Apie šią savo patirtį pasidalinau su savo draugėmis. Nutarėme kas mėnesį paaukoti pasirinktoms įstaigoms ar stokojantiems žmonėms po 10% savo atlyginimo. Tai veikė! Mūsų pajamos pradėjo augti kaip ant mielių. Tuomet pradėjau aukoti 20% atlyginimo vargstančioms šeimoms ir skirtingoms gyvūnų prieglaudoms. Stebėti, kaip visata kas mėnesį tave apdovanoja už tai, ko nesitiki, bet nuoširdžiai daliniesi su kitais tuo, ką turi – tai buvo labai gera patirti. Dabar viena mano draugė aukoja jau po 30% savo atlyginimo ir, kadangi atlyginimas nemažas, savo aukomis „šiurpina“ (gerąja prasme) vaikų namus ir kitas įstaigas.
Dar vienas gausos pritraukimas – nuoširdus noras kažkuo atsikratyti. Kartą pastebėjau, kad prisikaupė nemažai įvairiausių stiklainiukų. Kuo labiau aš juos visiems dalinau, tuo jų pas mane daugėjo. Tuomet pabandžiau su kitais daiktais – viskas veikė tuo pačiu principu! NEnorėdama tam tikrų dalykų ir juos nuoširdžiai dalindama su mintimi, kad man jų NEreikia, aš visatai siunčiau žinutę, kaip man jų reikia. Ko nuoširdžiai nereikia, tą visata tau nuoširdžiai duoda. Nes visatoje nėra žodžio „Ne“, vadinasi, „reikia“.
Yra toks posakis, kad “net į snukį niekas už dyka neduoda”, taigi visur vyksta mainai. Todėl kai jūs dalyvaujate kažkokiuose renginiuose “už auką” arba “pagal galimybes” ir neaukojate, žmogui, kurio paslaugomis naudojatės, jam visata vis tiek atlygins keleriopai už tai, ką jis duoda žmonėms. Tačiau jūs prarasite tiek ir dar daugiau – kažkas suges ar sulūš, netikėtai gausite baudą ar dar patirsite kitas neplanuotas išlaidas – pinigai iš jūsų vis tiek bus paimti. Ir dar su kaupu. Todėl, kai klausiate: tai kiek gi aukoti? Sakau: truputėlį daugiau nei galite. Ir su meile, be gobšumo. Tuomet atgal gausite daugiau nei jums reikia išgyvenimui – taip pritrauksite gausą.
