Susitaikymas su praradimu

Kai žmogus išeina, kai Siela palieka savo namus - kūną, labai svarbu ne skęsti savo skausme, o susitelkti į maldą. Siela išsilaisvino, ji pagaliau keliauja Namo, tai jai didelis džiaugsmas ir laimė! Tačiau, kai mato gedinčius savo artimuosius, norisi juos paguosti, pabūti šalia, ir nuostabi kelionė atidedama neribotam laikui...

Netekties akimirką savo vidumi paleiskime išėjusius, nepririškime prie savęs savo skausmu. Melskimės už išsilaisvinusią Sielą ir minėkime ją tik geruoju - tai bus pati geriausia mūsų dovana. O ašaros ir liūdesys skandina Sielą žemiausiame astrale, užkrauna ant jos pečių naštą, su kuria ji negali kilti aukštyn. Už ką taip "atsidėkojame"?

Nebūkime egoistais, nežiūrėkime vien savęs: "Kaip AŠ dabar gyvensiu?", "Kas bus su MANIMI?"ir t.t.ir pan. Vertinkime ir mylėkime mums brangius žmones čia ir dabar! O kai ateina laikas paleisti - paleiskime. Taip, tai nėra lengva, mokykloje mūsų to, kaip ir daugelio kitų svarbių dalykų, nemokino. Todėl ugdykime save, branginkime vieni kitus kiekvieną dieną, kad žinotume, jog dėl šio žmogaus ar žmonių padarėme VISKĄ, ką galėjome.