Ūkininko meilės istorija
Esu tvirto sudėjimo geltonų plaukų, saulės nubučiuotu veidu 34 metų ūkininkas. Tėveliai jau palikę šią žemelę, tad nutariau vesti. mūsų kaime esu vienintelis toks jaunikis, nes dauguma bežemiai ar turintys mažai žemės, tad nėra man lygios partijos. Samdinių prisiėmiau daugiau, tad turiu laiko pasidairyti žmonos. Po neilgų paieškų vedžiau Marceliutę iš netolimo sodžiaus. Ūkininko dukra, tvirto, kaip ir aš, sudėjimo, geltonai variniais plaukais, raudonais skruostais mergina man iškart patiko.
Tvarkėsi po ūkį kaip mokėjo, buvo vis kaktą suraukusi, matyt labai susikaupusi, žinojau, kad su laiku supras kas čia per tvarka ir bus puiki namų šeimininkė. Bet po neilgo laiko pastebėjau, kad mano žmona pradeda vengti sutuoktinės pareigų lovoje. nepatiko man tai. Kadangi spėjau pažinti jos ugningą būdą, supratau, kad čia kažkas ne taip.
Vienąkart, vidinės negeros nuojautos vedinas nupėdinau iki senos pirtelės galulaukyje. Ir ką jūs sau manot? Užtikau savąją besiglėbesčiuojant su bernu iš josios kaimo! Sagstydamasi palaidinę manoji akis išpūtusi rėžė: “Nemylėjau tavęs, tekėjau nes tėveliai privertė! Jį aš myliu, o ne tave!”. Nebeišgalėjau toliau tverti, nuėjau trobos link. “Užteks ant mano gerumo šokti”, — mąsčiau eidamas trobon, “šiandien mano gerumas mirė ir uždarytas kape.” Atsisėdau rūstus už ąžuolinio stalo, mąstau. Šeimininkės, pamačiusios mane iš už užuolaidos, skiriančios virtuvę ir kambarį, pabūgo rodytis akyse. Dar niekas nematė manęs tokio pikto.
Neilgai trūkus pargrįžta manoji susiraukus, kaip visad, o aš kad užriksiu: “Marš iš namų, kad tavo kojos čia daugiau nebūtų!” Atsigręžė, nesitikėjo manęs tokio pamatyti, ir truputį lyg nesava paklausė: -“O tai kur man tada dėtis?” “Eik kluonan ir būk tenai!” Buvau įžeistas, mano vyriškumas buvo pažemintas. Greitai nuvilnijo gandas apie besarmatę mano žmoną iki josios tėvų; šie išsižadėjo dukros, atsisakę ją priimti atgalios ir turėti bet kokių reikalų su jąja.
Pamažu mano pyktis rimo. Marcelė darbavosi su kitomis ūkio moterimis ir vis tiek buvo viršesnė, nes gi “šeimininko žmona”. Galvojau sau: “Gera čia jums visiems, kaip Dievo užantyje. Va, kiek aplink badaujančių, mirštančių iš bado, o aš daugumai darbo duodu, atseikėju kaip tėveliai mokė ir visi patenkinti. Tik va boba sudurniavo, dovanot širdis neleidžia…”
Šeimininkių tarpe atsirado (o gal buvo, gal tik dabar pamačiau?) samdinė Barbora. Ji man valgį pradėjo nešioti, šypsotis visa burna. Jauna, stotinga, ilga tamsių plaukų kasa vos ne iki kelių, permesta per priekį, žandai raudoni, krūtinė stati, uch, graži pana! Pradėjau atliepti į jos šypseną, o neilgai trukus jau kartu ir pataluose vartėmės. Pamilo ji mane, jaučiau, viską dėl manęs darė, labai gera buvo, tik va, samdinė. Sanguliaudamas su ja atsigavau kaip vyras ir vis svarsčiau, vesti man Barborą ar ne? Ypač tada, kai pasakė, kad laukiasi vaikelio. Galvojau, o ką tėveliai pasakytų? Ir nutariau, kad tegul gyvena su vaikeliu čia, tarp visų, o dar gi ir manoji va gyva, negaliu ženytis būdamas ženotas…
Pamažu visi sužinojo, kad Barbora nėščia, o kad nuo manęs, tai neslėpė ir pati Barbora. Priešingai, netgi didžiavosi. Marcelė šnypštė kaip katė ir matėsi, kad Barboros nekenčia. Tad kai vieną dieną nei iš šio, nei iš to staiga Barborai pasidarė blogai ir pradėjo gesti tiesiog akyse, mirdama ištarė žodžius: “Mane nunuodijo…”. Užpykau, bet nebe taip, kaip anuomet, užtikęs žmoną su kitu. Tiesiog nuėjau pas Marcelę ir liepiau tuoj pat nešdintis iš ūkio lauk. Ji dar bandė šaukti, kad nekalta, kad nunuodijo Barborą Senė (taip vadino vieną iš seniausiai dirbančių pagalbinius darbus moteriškę), bet aš nieko nebenorėjau girdėti.
Grįžau trobon, susiėmiau galvą ir rymojau sau svarstydamas: “Tik norėjau turėti žmoną, vaikučių keletą ir ramų gyvenimėlį, kaip kad mano tėvelių. Šita ryža boba man sujaukė gyvenimą, nužudė mane mylėjusią moterį ir neseniai turėjusį pasirodyti vaikelį… Už ką man taip, Viešpatie?!”
Bėgo laikas. Nebejaučiau nei džiaugsmo, nei laimės, tiesiog dirbau reikalingus nudirbti darbus ir tiek. Žiemą buvo sunkiau, bet pasikinkydavau juodbėrį, sėsdavau į roges ir lėkdavau laukais. Vėjai švilpia pro žandus, vėl gyvastis, rodos, grįžta į kūną…
Pamažu atėjo pavasaris ir piršliai pradėjo belstis į namų duris, siūlyti ūkininkaites. Buvau nieko prieš, reikėjo, kad kas praskaidrintų nuotaiką ir pataisytų mano vienišą gyvenimą. Bet ir nežinojau, ar dar vedęs aš, ar jau našlys? Pasiunčiu kartas nuo karto gandonešį parnešti žinių apie Marcelę. Ir vis grįžta, sako kad taip, gyva, matė einančią šalikele, susivėlusią, lyg išprotėjusią… Taigi, dar vesti negaliu. Ir vis svarstau, kaip būtų buvę viskas kitaip, jei ta Marcelė būtų bent užsiminusi apie savo meilę… Susiraukusi buvo per vestuves, ir verkė belekaip atsisveikindama su tėveliais, ale maniau kad viskas taip ir turi būti… Iš kur man reikėjo žinot?
