Žvejo tinklai

Mes esame lyg Žvejo (Dievo) tinklai, kuriais Jis žvejoja įvairiausias žuvis (emocijas, patirtis, per kurias patiria pats save). Ir kuo tinklas tankrsnis, tuo daugiau žuvų (išgyvenimų) toks tinklas pagauna. Nuo sunkių žuvų tinklas plyšta, neatlaiko. Žvejys jį kantriai lopo, ado, kol galiausiai nutaria, kad šis tinklas susidėvėjęs ir paleidžia jį į (sąmonės) vandenyną.

Ateiname į šį pasaulį ne šiaip sau –ateiname lavėti, tapti pralaidesniais. O stresinės gyvenimo situacijos parodo, kuriose vietose mes nesame pralaidūs, kuriose vietose mūsų "tinklai" yra per tankūs, nepralaidūs, ir ką dar turime išmokti. Pabandykime atsitraukti ir lyg iš šalies pažvelgti į savo gyvenimą: įsivaizduokite save stovintį tarpduryje ir stebintį save. Kaip jūs atrodote patys sau iš šalies? Ko šita situacija jus moko? Dažnai užtenka tik pakeisti požiūrį – pažvelgti į tai, kas vyksta, kitu kampu, tarsi iš aukščiau, lyg iš amžinybės pozicijų – ir anksčiau vadinta stresinė situacija pamažu išsisklaido lyg dūmas. Kai pavyksta sumažinti tempą išorėje ir dažniau nusileisti į savo vidų, kai pavyksta save, lyg tinklą, retinti, platinti, kad pro jį neužkliuvę praplauktų net didžiausios "žuvys" (kitų nuomonė, įvairios patirtys ir emocijos), tuomet pereinama į  kitą lygį - gyvenimas tampa nuostabiu žaidimu.

Previous
Previous

Gimimo dienos totemas

Next
Next

Vidiniai pokyčiai